2002 METŲ KELIONĖ

2002 m. spalį mes nukeliavome dalį to kelio, kurį kadaise teko įveikti Iverui Henningsenui tarnaujant kareiviu Rytų fronte. Keliavome siekdami išsiaiškinti, kokios būtų galimybės surengti 2004 metų ekspediciją.

Elblagas Lenkijo
Vokiečių kapai
Drygaluose
Lenkijos-Lietuvos siena
Bataliono vadas
Marijampolėje

Išplaukę iš Karlskronos Švedijoje, anstyvą rytą atvykome į Lenkijos miestą Gdynę. Leidomės į rytus ir, pravažiavę Elblagą, Ostrodą, Olštyną bei Mragovą, pasiekėme Prusinovą, iš kur 1915 m. vasarį išsiųstas pirmasis išlikęs Ivero Henningseno laiškas. Toliau traukėme maždaug tuo keliu, kurį Mozūrijoje 1915 metų vasarį per žiemos kautynes įveikė 80-oji rezervinė divizija. Pravažiavome Biala Piską, aplankėme kapines Drygaluose bei Monety kaimą ir pirmąją kelionės dieną baigėme Augustave, kur atvykome jau bemaž sutemus.


Antrosios dienos tikslas buvo Marijampolė, kur mus pasitiko nedidelė savivaldybės delegacija. Dieną praleidome apžiūrėdami miestą, kareivines, kur papietavome; savivaldybėje įvyko spaudos konferencija su vietiniais žurnalistais, mums aprodė muziejų. Apsilankėme miesto kapinėse, kur išlikę nedaug Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapų. Užtat buvo daugybė rusų karių kapų iš Antrojo pasaulinio karo; sakoma, kad ten palaidotas ir nesantuokinis Lenino sūnus. Dieną baigėme vizitu kunigų seminarijoje, bet prieš tai dar aplankėme miesto žydų žudynių Antrojo pasaulinio karo metais vietą ir paminklinį akmenį.

Kajus Henningsenas su bataliono vadu
Kelionės dalyviai su vietinės spaudos atstovais
Apsilankymas muziejuje
Marijampolės bažnyčia

Trečiąją kelionės dieną važiavome į šiaurę, pro Kauną prie Dubysos, kur 1915 m. vasarą vyko mūšiai, ir kur dešiniajame upės krante Rakavos dvare Iveras Henningsenas praleido birželio bei liepos mėnesius. Ženklais susirodę su kaimo gyventoju, nusileidome prie upės. Po to dar šiek tiek pavažiavome į šiaurę; pakeliui aplankėme paminklą lietuvių poetui, kur moksleiviai šlavė lapus. Juos labai sudomino albumas su Ivero Henningseno piešiniais, ir tarp mūsų užsimezgė pokalbis, mat nemažai jų kalbėjo angliškai. Po to grįžome į Marijampolę, kur apsilankėme buvusioje sinagogoje.

Horizonte – Rakava
Kajus Henningsenas su Rakavos gyventoju
Dubysa
Lietuvių poetas
Maironis

Ketvirtąją dieną išvykome iš Marijampolės ir per Kalvariją plačiu žvyrkeliu atvažiavome į Egliabalius. To kaimo buvo ne kažin kiek, tačiau pavyko rasti kiemą ir vežime sėdintį šeimininką, kuris patvirtinamai linktelėjo, kai mes, rodydami žemėn, bandėme lietuviškai ištarti vietovės pavadinimą. Plačiu žvyrkeliu važiavome toliau Lietuvos-Lenkijos sienos link. Pravažiavome apkasų tinklą, orientuotą pietvakarių kryptimi; tik nežinia, iš kurio laikmečio. Pirmojo pasaulinio karo? Paskui vykusių mūšių tarp lenkų ir lietuvių? Antrojo pasaulinio karo? O gal lietuvių partizaninio karo prieš rusus, trukusio iki pat šeštojo dešimtmečio vidurio? Koks krauju sulaistytas kraštas…

Egliabaliuose
Apkasas
Tarp Suvalkų ir
Augustavo
Bobruose mums
parodo kelią

Tačiau mūsų diena jokiu būdu dar nesibaigė. Grįžome į Augustavą, prieš tai stabtelėję Novinkoje. Augustave pasukome į pietvakarius, per Rajgrodą ir Grajevą, Bobrų link. Taigi vėl laikėmės 80-osios rezervinės divizijos 1915 metų vasario maršruto, tik priešinga kryptimi. Prie Bobrų, padedant vokiškai kalbančiam lenkui, pavyko surasti Miechovą, miestelį, kur Iveras Henningsenas slaugė sužeistuosius, kuomet apylinkėse vyko aršūs mūšiai. Netoliese stovėjo paminklas kritusiems rusų ir vokiečių kariams atminti.

Karių kapinės ties
Bobrais (Bobern)
Atminimo akmuo
trylikai rusų karių
Ole Østergaard su
Miechovo gyventojais
Mūsų ištikimasis
“Fiatas”

Vakaro sutemose atkakome iki Orčičo, kur šiaip ne taip pavyko rasti nakvynę. Kitą dieną rudens nuauksintu kraštovaizdžiu važiavome iki Gdynės, kur atvykome pavakariais, o iš ten tą patį vakarą išplaukėme į Karlskroną.